Gerų atostogų receptai visiems!
Susisiekite
+370 601 23944
Naujienlaiškio prenumerata
Rekomenduojame

 

INDIJOS ŠOKAS. Puškaras

 

Namie perskaityta Gregorio Deivido Robertso knyga „Šantaramas“ tapo savotišku įvadu prieš vykstant į Indiją. Atrodo, kultūriniam šokui buvau pasiruošusi, bet tikrovė pranoko visus lūkesčius. Tad norėčiau pasidalyti įspūdžiais apie šią spalvingą ir neįtikėtiną šalį.

 

Jau grįžtant iš Udaipūro į Delį, prieš pat skrydį nedideliame, bet stebėtinai turtingame oro uosto knygyne pamačiau knygą „Indijos šokas“ (pavadinimas gal ir ne visai tikslus). Pavarčiau, rankose palaikiau ir padėjau atgal. Trumpas, populiarus, bet gana paviršutiniškas vadovas apie 5 dalykus, kurie sukelia šoką kiekvienam europiečiui (ir ne tik), pirmą kartą atvykusiam į tą šalį.

Lėktuve į Helsinkį tarp maisto, gerų filmų žiūrėjimo ir snūduriavimo kilo mintis, kad ši mano kelionė po Indiją negali prilygti jokiai kitai (egzotiškų kraštų esu mačiusi nemažai) įspūdžių gausa, spalvingumu, naujomis patirtimis ir kitokiu, besikeičiančiu mąstymu.

Indijoje viskas įmanoma!

Būtinai nuvažiuokite į Puškarą! Tai – šventas miestas, tiksliau reikėtų pasakyti, – kaimas, kuriame yra daugiau nei 550 šventyklų ir kuriame baigiasi piligrimų kelias prie šventojo Puškaro ežero. Šventyklą gali pastatyti kas tik panorėjęs, nesvarbu, kokią religiją išpažįsta, kokiai bendruomenei priklauso. Puškaro įkūrėju laikomas Brahma. Viena iš miesto įžymybių – Brahmos šventykla.

Puškare nerasi alkoholio, mėsos, kiaušinių ar pieno patiekalų. Na, nebent viešbutyje, nutolusiame 2 km nuo miesto centro. Čia kasmet vyksta didžiausias kupranugarių festivalis. Šventė trunka penkias dienas ir pritraukia begales turistų.

Miesto pakraštyje autobusas sustoja didelėje dykvietėje, kuri yra ir laikina stovėjimo aikštelė, ir namai, tiksliau, pavėsinės ar palapinės, neturtingiems prekiautojams bei piligrimams. Pakeliui mačiau keletą ašramų, bet vizitą į juos paliksime ateičiai...

Pasivaikščiojimas po Puškarą sukėlė dvejopus jausmus. Siauros murzinos gatvelės, gausybė prekystalių, kur gali nusipirkti, ko tik širdis geidžia: papuošalų, sarių ir kt. Čia pat dideliuose puoduose verdamas maistas, eilės piligrimų, traukiančių ežero link.

Moterys žaliais ar raudonais sariais, dekoruotais auksiniais ar sidabriniais siūlais, su gausybe apyrankių, besišypsančiais veidais. Jos eina būreliais linksmai besišnekučiuodamos šventam ritualui, dažniausiai basos, sudiržusiais padais, tačiau kojas puošia storiausios apyrankės. Noriai fotografuojasi, draugiškai linkčioja ir atsisveikindamos mojuoja chna išpuoštais delnais.

Sutikome vos keletą europiečių: vienas, mačiau, užkandžiavo kavinėje (tai atrodė nelabai įprasta), o kiti du važiavo motociklu Puškaro gatve, laviruodami tarp karvių, piligrimų ir prekystalių.

Patraukėme šventojo ežero link ir viename iš gatų (tai laiptai šventojo ežero link, visa pakrantė suskirstyta į gatus) atlikome pūdžą – dievo pagerbimo ritualą. Aplink tik turistai, vietiniai piligrimai eina į kitus gatus. Fotografuoti ritualus draudžiama, galima bandyti įamžinti tik bendrą vaizdą, bet ne atskirus žmones. Kiek trunka pūdža, negaliu pasakyti.

Besileisdama marmurinis laiptais, slystelėjau ir smarkiai griuvau, spėjau atsiremti kairiąja ranka. Galvoje sukosi vienintelė mintis – „kad tik ranka nebūtų lūžusi“, nes skausmas buvo didžiulis. Nežinau, gal pudža padėjo, gal šventa vieta gelbėjo, bet lygiai po pusantros paros skausmas dingo be pėdsakų, tarsi nieko nebūtų nutikę... Čia Indija, čia viskas įmanoma.

Į šventyklą

Rengiamės aplankyti šventyklą. Į ją negalima neštis nei rankinių, nei fotoaparatų, nei telefonų. Todėl daiktus paliekame saugiai užrakintus spintelėse vietinėje kavinukėje. Kol laukiame, apžiūrinėju smilkalus, arbatas, kvepalus, aliejus. Kai čia esi, atrodo, kad visko reikia. O grįžus daugelis parsivežtų suvenyrų niekam nereikalingi.

Anksti ryte, prieš saulės tekėjimą, leidžiamės Sawitri šventyklos link. Ji pastatyta ant aukšto kalno, tikimės ten, viršuje, pasitikti saulę... Netikiu, kad įveiksiu visus laiptelius, bet žingsnis po žingsnio pavyksta. Gerai, kad rytas, nėra karšta. Sutinkame jau besileidžiančių piligrimų. Visi šypsosi. „Namaste“, – sveikinamės ir mes.

Šventykla mažutė, į ją veda purvinoki balto marmuro laiptai (jau baigiu priprasti prie balto marmuro kiekviename žingsnyje). Stebina šiukšlynai aplink – atrodo, paimtum šluotą, maišą ir per kelias minutes viską sutvarkytum...

Ar įmanoma prie to priprasti? Gyvenimas Indijoje teka kita vaga ir kai kurie mums įprasti dalykai nėra svarbūs...

Ant viryklės (kavine nedrįstu vadinti tos patalpėlės, na, nebent pagal indiškus standartus) verdama masala. Skambant indiškai muzikai (sitaras, įrašą nusiperkame tuoj pat, nes gražu), gidas Damu gal pusvalandį šaukia beždžiones minkštai skardžiu „la la“ ir nenuilsdamas maitina sausainiais. O mes fotografuojame, filmuojame beždžionėles ir krykštaujame lyg vaikai. Man pasirodė, kad mūsų gidas Damu (smulkus tamsiaplaukis smailia aštria nosimi ir neįprastai ilgu nusmailintu dešinės rankos mažojo piršto nagu. Gal čia tokia mada, o gal praverčia prisiekusiam kortų mėgėjui?), besišypsantis mažakalbis, geriausiai moka kalbinti beždžiones, o turistų šiek tiek drovisi... 

Gaila, kad debesys neleido pasigrožėti Puškaro panorama iš viršaus, miestas skendėjo rūke. Ir tik trumpai pasirodžiusi saulė porą kartų leido skubiai išsitraukti fotoaparatus ar telefonus ir bandyti įamžinti nuostabų reginį.

Besileisdami sutinkame šeimyną, stropiai dėliojančią akmenukus. Tai namai kitam gyvenimui. Čia gali pasistatyti tokius, kokių norėtum. Stabtelime akimirkai ir draugiškai nusišypsome prasilenkdami.

Viešbutis – švaros oazė

Grįžę į viešbutį, draugiškai kertame gausius pusryčius. Išalkome, keltis juk teko apie penktą ryto...

O nakvojome ypatingame 4 žvaigždučių viešbutyje „Greenhouse Resort“. Ekoturistų rojus. Viešbutis – tai palapinių miestelis, tačiau ne mums įprastų, o milžiniškų. Viduje yra viskas, ko reikia: ir oro kondicionierius, ir didžiulė patogi lova, erdvi vonia, dušo kabina – nors šokius renk... Duris atstoja užtrauktukas, apačioje gali užrakinti pakabindamas nedidelę spynelę... Žalia teritorija, baseinas, prie pat įvažiavimo milžiniški šiltnamiai, kur auginama didžioji dalis daržovių, patenkančių ant restorano stalo...

Iki Puškaro ežero apie 4,5 km. Ramybės ir švaros oazė po Puškaro spalvingo šurmulio, siaubingos nešvaros, karvių gatvėje. (Keletas vietinių gatvėje įkyriai kvietė apžiūrėti ir nufotografuoti jautį, kuriam šalia uodegos maskatavo penkta koja... Vienai iš Puškaro gatvėmis laisvai vaikštinėjančių karvių atliekant gamtos reikalą, prišokusi piligrimė pakišo ranką po geltona čiurkšle ir palaimingai apsišlakstė veidą bei pečius). Mums sunku prie to priprasti ar suvokti net tada, kai ten esi... Puškaro šokas.

Čia, „Greenhouse Resorte“, pamačiau dar vieną dalyką, šokiravusį mane  labiau nei gatvėse matyti vaizdai.

Tai – darbininkai, kurie dirbo lauke. Du vyrai ir dvi moterys. Ramiai, nesikalbėdami jie visą dieną žingsniavo taku nešiodami smėlį iš vieno pakraščio į nedidelę aikštelę netoli baseino. Tradiciniais indų rūbais apsirengę vyrai, moterys – su ryškiais sariais, apyrankėmis visą dieną neša pilnus dubenis smėlio ant galvos. Eisena lėta, grakšti, lyg šoktų.

Ar galėčiau, kasdien žingsniuoti su sunkiu smėlio dubeniu ant galvos?..

Kartais labai gera sugrįžti namo...

Dar šis tas

Puškaro centras – ištisas turgus. Čia geriausiai pirkti papuošalus ar kitas indiškas smulkmenas: sarius, sijonus ir kitokius siuvinius, šiltas liemenes su triušio kailiuku, suvenyrus, kvapiuosius aliejus ir visa kita, kas Indijoje atrodo beprotiškai pigu ir žavinga, o namie lengvai priderinama prie interjero ir nereikia suguldyti į niekam nereikalingų niekučių lentynas.

 

 

Tekstas ir nuotraukos  Astos Jolantos Miškinytės

 

Be autorės sutikimo kopijuoti ir platinti griežtai draudžiama. Būtina nuoroda į www.kelioniugurmanai.lt